2014 m. sausio 26 d.

Prisimintas gyvenimas Lietuvos JMB atgimimo šviesoje

Jungtinės metodistų bažnyčios Lietuvoje atgimimas prasidėjo apie 1994 metus, kaip Pasaulio tarnysčių misijos iniciatyva. Šiandien tai yra gyva mūsų globalaus ryšio dalis, su ne vienu šimtu  narių, 11 bendruomenių, 8 kunigais ir trimis misionieriais.

Ši nuostabi istorija yra atsakymas į maldą tų žmonių, kurie kentėjo per Sovietinį periodą ir troško dienos, kada jų Bažnyčia vėl bus atkurta. Mes švenčiame vienos iš šventųjų Metodistų, Antaninos Šuliakienės, gyvenimą, kuri iškeliavo amžinybėn sausio mėn. pradžioje. Antanina su giliu atsidavimu tarnavo savo Bažnyčiai, nuolankiai dirbdama, siekiant Bažnyčios atgimimo. Tai, kas bus parašyta toliau, yra laiškas nuo buvusio Pasaulio misijų darbuotojo dr. S.T. Kimbrough Jr., kuris gerai pažinojo Antaniną Šuliakienę, ir kuris dabar yra mokslinis bendradarbis Djuko Universiteto Teologijos mokykloje.



Antanina Šuliakienė (daugeliui žinoma kaip Tonė) buvo viena iš nedidelės išlikusių metodistų grupės Kaune, Lietuvoje, kur nebuvo leidžiama turėti pamaldų Kauno metodistų bažnyčioje (pastatytoje 1910-1911 m.) nuo 1944 m., kai komunistai konfiskavo ir uždarė bažnyčią. Tonė ir jos sesuo Liongina, ir brolis Honoratas dalyvavo paskutinėse pamaldose, vykusiose prieš pat bažnyčios uždarymą tų metų liepą. Visi trys buvo komfirmuoti ir tapo Metodistų Bažnyčios Kaune nariais.

1993 m., kai aš dirbau Pasaulio misijų generalinėje valdyboje, pradėjau ieškoti likusių Metodistų ir Metodizmo pėdsakų Lietuvoje. Tonė buvo mano pirmasis kontaktas su buvusia Lietuvos metodiste. Kunigas Moisejenko, buvęs Kauno bažnyčios kunigas ir apskrities superintendentas, kuris tuo metu gyveno Majamyje, davė man Tonės pusseserės, Edith Müller, kuri gyveno Niurberge, Vokietijoje, adresą. Kai aš gavau Tonės pašto adresą, aš tučtuojau jai parašiau. Tonė atsakė su įkvepiančiu laišku, pilnu vilties dėl Lietuvos metodizmo atgimimo. 

Pirmą kartą Tonę sutikau 1994 metais. Ji gyveno name ant kalno, nuo kurio ji galėdavo matyti buvusios Kauno metodistų bažnyčios bokštą. Tą rytą, 1994 m., kai aš ją pirmą kartą sutikau, ji atidarė duris, pašoko ore ir tarė: “Aš daugiau nei 50 metų kiekvieną rytą išeidavau pro duris, žiūrėdavau į bažnyčios bokštą ir melsdavau Dievą, kad mums ją grąžintų. Jūs esate pirmas ženklas, kad Dievas atsakys į mano maldą, ir kad Dievas man vėl leis melstis ir giedoti mūsų mylimoje bažnyčioje, prieš man numirštant”. Vėliau ji sušuko: “Jūs niekada nežinosite, ką mums reiškia tai, kad jūs mūsų nepamiršote!“

Per aštuonias dienas, ši maža grupelė Dievui ištikimų tarnų, surinko dvidešimt reikalingų pavardžių, kad būtų galima įregistruoti Kauno jungtinę metodistų bažnyčią. Ir taip Metodizmo atgimimo Lietuvoje procesas įsibėgėjo.

Koks yra seserų ir brolių tikėjimo liudijimas! Šiandien Jungtinė metodistų bažnyčia Lietuvoje turi būti be galo dėkinga Tonei, Lionginai, Honoratui ir kitiems, kurie prisijungė prie jų su tikslu – padaryti Metodizmo atgimimą įmanomą.

Šiandien dar viena Tonės malda yra atsakyta. Ji man daug kartų kartojo, kokia ji yra dėkinga už tai, kad ji Kauno jungtinėje metodistų bažnyčioje vėl gali ne tik šlovinti, bet kad vieną dieną ji galės būti pašarvota šioje bažnyčioje. Šiandien ši malda jau yra išpildyta. Padėka Dievui už jos gyvenimą ir jos ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai, šeimai ir draugams.

Dėkoju Dievui už Dievui ištikimų tarnų gyvenimus.

Dr. S. T. Kimbrough Jr.

Išversta iš anglų k. pagal www.umcmission.org